Pagalbos ranką ištiesė Vokietijos samariečiai

Laikraštis „Bičiulis“. Nr. 44(8424), 2017 m. birželio 3 d.

Ona PETRAVIČIENĖ

Niekas iš mūsų negali nuspėti savo likimo. Dirbi ir gyveni kaip visi aplinkiniai, kol vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsidūręs likimo duobėje, ne kiekvienas išdrįsta šauktis pagalbos ir kapstosi joje tol, kol šito nepamato svetimi. Panašiai nutiko ir Tytuvėnuose gyvenančiai šeimai, kuriai pagalbos ranką ištiesė Vokietijos samariečiai.

Kiaunoriuose gimusi Irena Klemanskienė daug metų gyveno Kaune. Kartu su vyru Edmundu turėjo darbus, butą. Jame užaugo ir dvi sutuoktinių dukros bei sūnus. Bet daugiau kaip prieš dešimtmetį Irenos gyvenimas netikėtai apsivertė. Kai avarijoje žuvo Kiaunoriuose gyvenusi I. Klemanskienės mama, moteris pasijuto atsakinga už du jaunesnius brolius. Kad nereiktų dažnai važinėtis iš Kauno į gimtinę, vieną dieną šeima nusprendė parduoti mieste turėtą butą ir už 36 tūkst. litų Tytuvėnų mieste, Z. Citavičiaus gatvėje, nusipirko naują mūrinį, bet neįrengtą namą. Irena sakė: Tytuvėnus su vyrus pasirinko todėl, kad kurortiniame mieste tikėjosi greičiau rasti darbą ir įsirengti namo vidų. Irena Kauno klinikose sanitare buvo išdirbusi du dešimtmečius, panašų darbo stažą „Stumbro“ gamykloje turėjo ir jos vyras, tačiau iš didmiesčio atvykusiems sutuoktiniams Tytuvėnuose nepavyko rasti nuolatinio darbo. Todėl laikinai gyvenamosiomis patalpomis pavertę namo rūsį, Irena su Edmundu čia liko gyventi ilgam. Vėliau po nepavykusios santuokos pas tėvus iš Kauno atsikraustė ir dukra Aurelija su trimis vaikais – devynerių berniuku ir šešerių bei trejų metų mergaitėmis. Aurelijos vyrui ir vaikų tėčiui šeima nerūpi, tad visos bėdos ir rūpesčiai gulė ant senelių Irenos ir Edmundo pečių. Viename rūsio kambaryje dabar gyvena Aurelija su vaikais, kitame – patys namo savininkai. Gyvenamosiose patalpose didelė šeimyna neturi nei vandens, nei patogumų, o būstą šildosi tik iš metalinės statinės padarytu „pečiumi“, nei seneliai, nei trijų vaikų mama iki šiol apie savo bėdas nebuvo linkę atvirauti. Tik kai apie šeimą užgriuvusius nepriteklius sužinojo Tytuvėnų seniūnija, šį pavasarį buvo paprašyta pagalbos iš Kelmės samariečių. Šie susisiekė su nuolatiniais savo partneriais iš Vokietijos Bad Oldesloe miesto ir paprašė daugiavaikei šeimai padovanoti automatinę skalbimo mašiną. Gegužės mėnesio pabaigoje į Kelmę atvykę vokiečiai be kitų dovanų atvežė ir tytuvėniškiams reikalingų daiktų, vaikiškų žaislų ir patalynės.

…Kai geradarių vairuojamas autobusiukas įsuko į Klemanskių  kiemą, svečius sutikusi I. Klemanskienė nepajėgė suvaldyti jaudulio:

– Niekada gyvenime nesame nieko prašę, mums tai didelė gėda, kad taip nutiko. Tiesa, neseniai vyras, praradęs viltį įsidarbinti Tytuvėnuose, laikiną darbą susirado Kaune, kur gyvena mūsų sūnus ir dukra. Mes su dukra Aurelija tebesilankome Darbo biržoje,– sakė namo šeimininkė.

Pravėrus kambario duris, visi kiek pritilo, kai pamatė ant sofos saldžiai miegančią trejų metukų Aurelijos dukrelę. Bet kai vokiečiai, apžiūrėdami tvarkingą, bet varganą Klemanskių būstą, rūsio kampe pamatė savadarbį „pečių“, nebesuvaldė emocijų:

– Čia blogiau nei prie Adolfo (Hitlerio – aut. pastaba). Kaip jūs galit tokiomis sąlygomis gyventi, juk visi liksit be plaučių? Nors dabar praviri langai, bet ir tai kvapas jaučiasi. Jūs sugadinsit ne tik savo, bet ir mažamečių vaikų sveikatą, – kreipdamiesi į Ireną ir Aureliją, vienas kitą papildydami, kalbėjo trys Vokietijos samariečiai.

Gal minutę pasitarę tarpusavyje, Giunteris Šiucas su Stefanu Gėde apžiūrėjo gyvenamųjų patalpų šildymui visiškai netinkamą „pečių“ ir baigiantis vasarai dar kartą pažadėjo atvykti į šiuos namus ir neturtingai šeimai atvežti reikalingą krosnį.

Grįžtant iš Tytuvėnų į rajono centrą, tarp svečių užsimezgė karštas pokalbis apie gyvenimo sunkumus ir žmonių socialinę atskirtį. Kelmės samariečių pirmininkas Saulius Mockus džiaugėsi geradarių iš Vokietijos nuolatine parama ne tik į sunkią finansinę padėtį patekusioms šeimoms, bet ir daugelį metų teikiama pagalba Kelmės ligoninei ir ugniagesiams gelbėtojams, vietos samariečiams. Saulius priminė, kad Vokietijos samariečių organizacija gyvuoja 125 metus, o kasmet iš 16,5 tūkst. narių yra surenkama 3 mln. eurų.

– Dalį šių pinigų vokiečiai kasmet skiria ir Kelmės rajonui. Sunku būtų tai įvertinti pinigine išraiška, nes mūsų bendradarbiavimas tęsiasi nuo 1991 metų. Vokietijos samariečiai yra geriausi mūsų pagalbininkai ir mokytojai, kurių ilgametę patirtį bandome pritaikyti ir savo veikloje,– sakė S. Mockus.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.