Nemokami pietūs

Laikraštis „Bičiulis“. Nr. 84 (8566), 2018 m. spalio 27 d.

Lietuvos samariečių bendrija jungia 16 skyrių. Ir tik 3 skyriai – Kelmės, Kauno ir Jurbarko – turi labdaros valgyklas. Tačiau LSB Kelmės skyriaus pirmininkas Saulius Mockus pripažįsta, kad, norint ir toliau išlaikyti šią valgyklą, vien atjaučiančios samariečio širdies neužtenka – tenka būti ir verslininku.

…Eilinė darbo savaitės diena – antradienis. Laikrodžio rodyklei perkopus vienuolika, Kelmės labdaros valgyklos virėjos Sigita Simonaitienė ir Audronė Simonavičienė sukosi apie viryklę. Moterys baigė virti daržovių sriubą ir kepti blynus.

Prisimindamas 1996 metus, kai Kelmėje buvo atidaryta labdaros valgykla, S. Mockus sakė, kad per tą laiką nedaug kas pasikeitė. Tik valgyklos patalpos iš daugiabučio namo Dariaus ir Girėno gatvėje persikėlė į atskirą namą Žemaitės gatvėje. Nuo 2009 metų, kuomet Kelmės skyriaus samariečių pirmininku tapo S. Mockus, su rajono savivaldybe pavyko sudaryti nuomojamų patalpų panaudos sutartį. Pagal ją samariečiai patys daro einamuosius patalpų remontus ir rūpinasi rėmėjų paieškomis. Prieš kelerius metus nuolatiniai partneriai iš Vokietijos finansavo sertifikuotos virtuvės įrangos įsigijimą, kuriai skyrė 6200 eurų. Tačiau įrengimai genda. Santechnikos įrenginius remontuoti ar dažyti patalpas reikia savo jėgomis.

Pagal savivaldybės pateiktą sąrašą dabar nemokamą maitinimą kasdien gauna 40 žmonių. Vieno žmogaus maitinimui per dieną skiriamas vienas euras. Nors iki šiolei rajono savivaldybė per metus samariečių valgyklai skirdavo po 10 tūkst. eurų, S. Mockus sako, kad jau dabar šios pinigų sumos pradeda nebeužtekti. Dalį pinigų tenka skirti darbuotojų atlyginimams, nors virėjos dirba tik 0,75 etato. Samariečių skyriaus pirmininkui kelia nerimą ir dabartinės valdžios kalbos apie minimalaus atlyginimo kėlimą nuo kitų metų sausio 1 d., nes ir prie šiandieninių atlyginimų bei kainų labdaros valgyklos išlaikymui ne pirmus metus tenka naudoti ir jų pačių uždirbamus pinigus iš medicininio inventoriaus nuomos.

– Vokiečių partneriai sako, kad samarietis turi turėti dvi širdis – atjaučiančią ir verslininko. Neseniai mūsų įkurtas Vaikų dienos centras ar labdaros valgykla pajamų negeneruoja, bet juos išlaikyti vis tiek kažkaip reikia. Ir ypač valgyklą, kurios poreikiu abejoti netenka,– sakė pirmininkas.

…Kol įsitaisę šalia didelės gėlės jaukiame valgyklos kamputyje su Sauliumi kalbamės apie nemokamo maitinimo problemas ir rūpesčius, artėjant dvyliktai valandai duris praveria pirmieji valgytojai. Daug metų čia valganti dar nė pusamžio nesulaukusi Kelmės miesto gyventoja sako, kad susirgus epilepsija gydytojai jai patarė nesigaminti maisto, nes priepuoliai per mėnesį kartojasi daugybę kartų. Dėl sunkios mamos ligos ir prastos savo sveikatos čia daug metų maitinasi ir dar vienas jaunas kelmiškis. Atsisėdęs prie stalo, vyras suvalgo jam skirtus nemokamus pietus, o kitą porciją neš namuose gulinčiai mamai.

– Ką virėjos pagamina, viskas skanu. Ypač barščių, kopūstų sriubos ir avižinių dribsnių kotletukai su padažu, bulvėmis ir burokėlių ar kopūstų salotomis. Malonios virėjos ne tik skaniai maitina. Valgykloje visada švaru ir tvarkinga,– pakilę nuo pietų stalo, džiaugėsi pirmieji valgyklos lankytojai.

Netrukus vienas paskui kitą į valgyklą ima rinktis vyrai. Saulius pastebi, kad būtent vyrai nuo 45 iki 60 metų sudaro didžiausią valgytojų dalį. Yra keletas ir dar vyresnio amžiaus. Ne visi pietauja valgykloje. Į eilutę prie maisto išdavimo langelio atsistoję vyrai paskubomis iš maišelių traukia plastmasinius kibirėlius, kitus indus, o kai Sigita su Audrone jiems įdeda karšto maisto davinį, ne visi ir padėkoti sugeba. Tačiau mandagumo trūksta ne tik jiems. Štai po vienos guvios moteriškės pietų virėjos turėjo skubėti prie stalo susirinkti jos paliktų indų…

– Suprantu, kad visų mes neperauklėsime. Reikėjo ne su vienu triukšmadariu stipriai pakovoti, kol suprato, kad ne jie vadovauja samariečių valgyklai… Nemažai rūpesčių turėjome su vienu nuolatiniu mūsų klientu, kuris neseniai grįžo iš įkalinimo įstaigos ir vėl savivaldybei nedavė ramybės tol, kol jo neįtraukė į nemokamą maitinimą gaunančių žmonių sąrašus. Neramu, kad šis triukšmadarys vėl nepridarytų problemų mūsų virėjoms. Guodžia tik tai, kad tokių triukšmautojų mažai, o tie, kurie į valgyklą ateina su kvapeliu, atsisėdę šiltoje patalpoje ima pasakoti meilės istorijas ar… pirštis mūsų virėjoms,– sakė S. Mockus.

Kelmės samariečių pirmininkas teigia, kad nors pagal gaunamas mažas pajamas nemokamą maitinimą pagal savivaldybės sudarytą sąrašą gauna 40 rajono gyventojų, tačiau kasdien labdaros valgykloje karštą sriubą ir antrąjį patiekalą valgo nuo 50 iki 60 žmonių. Saulius sako, kad nė vieno atėjusiojo valgyklos darbuotojos neišveja lauk, visus alkanus stengiasi pamaitinti. Ir šis rūpestis gula ant pačių samariečių pečių. Kadangi valgytojų skaičius nuolat keičiasi, net ir nuo pat valgyklos atidarymo dienos čia dirbančiai Sigitai, o juo labiau vos prieš porą metų čia įsidarbinusiai Audronei sunku nuspėti, kiek valgytojų teks pamaitinti. Būna, kad ir 40 l puodo sriubos neužtenka, o pasitaiko, kad tą pačią sriubą tenka ir kitą dieną šildyti. Valgytojų skaičius sumažėja po pašalpų, o kai jų nebelieka – visi vėl pajunta alkį. O nemokamai pavalgyti ateina ne tik Kelmės miesto gyventojai, bet ir iš Paprūdžių, Janaučių, Kukečių, Pavydų…

– Visus Dievulis sukūrė. Tik ne visus vienodus. Ne visi tinkamai gali susitvarkyti savo gyvenimus. Ne paslaptis, kad kartais žiūrint į tokius žmones ir mums pyktis sukyla, bet kai pagalvoji apie gyvenimo klystkelius ir jame prarastus darbinius įgūdžius – vėl atsileidi… Kadangi valgydiname įvairiai gyvenimą praleidusius žmones, juokaudami sakome, kad pamaitinę alkaną visiems perkame ramybę. Gal pavalgęs žmogus mažiau turės noro lįsti į svetimą sandėliuką ir iš ten vogti… Svarbu, kad tik labdaringai veiklai patys dar užtektume sveikatos ir nepristigtume rėmėjų ir geradarių,– prisipažino S. Mockus.

Pirmininkas sakė, kad patiekalus tenka gaminti iš to, ką pasiūlo rėmėjai. Kadangi mėsa ir žuvis brangi, tokių produktų niekas nesiūlo. Ilgai negendančiais produktais samariečius paremia labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“, partneriai iš Vokietijos bei kitų skyrių. Prieš kiek laiko Sauliui paskambinusi Kėdainių samariečių skyriaus, kurį remia Kėdainių konservų fabrikas, pirmininkė pasiūlė įvairių konservuotų daržovių. S. Mockus už ilgametį bendradarbiavimą nuoširdžiai dėkojo Kelmės pieninei, duonos gaminius tiekiančiai L. Dajoro įmonei, užventiškiams – S. Maziliauskui ir A. Vaupšui, I. Petkevičiui už aprūpinimą miltais, Minupių kaimo bendruomenei kiekvienais metais darančiai „Gerumo dienos“ akcijas ir surinktas daržoves dovanojančiai valgyklai. Tačiau šiais metais Lietuvą alinusi sausra ženkliai sumažino daržovių kiekį ir padidino jų kainas.

– Bulvių gal ir užteksim, bet morkų, burokėlių, kopūstų tikrai trūks. Tiesa, dar iš pavienių daržovių augintojų retkarčiais gauname po 3-5 kopūstų galvas, kurias netrunkame sunaudoti. Jau dabar aišku, kad daržovėms turėsime įjungti taupymo režimą. Todėl daugiau teks gaminti patiekalų iš miltų, kruopų. Neramina ir didelės kiaušinių kainos. Ar prie lietuviškos valiutos už dešimtį kiaušinių reikėjo kada mokėti 7 litus? O kur dar prieskoniai, kurių joks rėmėjas nepasiūlys, ar maisto parsivežimui sunaudojamo kuro išlaidos?– sunerimęs klausė Saulius.

Valgyklos ateitis tikrai kelia daugybę problemų ir rūpesčių, bet LSB Kelmės skyriaus pirmininkas sako, kad nepasiturinčiai gyvenančių žmonių maitinimas tapo savotiška mūsų rajono samariečių vizitine kortele.

Parašykite komentarą

Your email address will not be published.