Niūriomis lapkričio dienomis Tytuvėnų samarietukai jaukiai leido popietes Tytuvėnų piligrimų centre. Mus maloniai pasitiko gidė-edukatorė Rūta, pakvietė aplankyti muziejaus vienuolių celes, nusikelti kelis šimtmečius atgal, į tuo metu veikusio vienuolyno gyventojų buitį. Daugiau laiko leidome prie vienuolio žolininko celės. Ji labiausiai išsiskyrė savo aromatu, mat joje eksponuojamos vaistažolės, jų paruošimo naudojimui įrankiai. Žoliniai augalai ne tik gydo, bet dar ir nuostabiai kvepia! Rūta pasakojo, kad viduramžiais žmonės dažniausiai kvėpindavosi tokių augalų pagalba, ir pakvietė vaikus prie ilgo stalo, nukloto įvairiais ryšuliai ir puodynėmis, pilnais džiovintų žolelių. Erškėčių žiedlapiai, ramunėlės, mėtos, melisos, čiobreliai ir kiti puikiai pažįstami augalai nustebino savo aromatingumu. Kiekvienas pasidarėme po „kvepaliuką” – drobinį maišelį su labiausiai patikusiomis žolelėmis. Į vidų dėjome akmenukų, kad šie it girnos smulkindami augalėlius, padėtų aromatui vis sklisti. Kas prie raktų ar kuprinių pasikabinome, kas tėveliams dovanojome. Buvome nustebę, kad iš tokių įprastų medžiagų galime pasigaminti nuostabiai kvepiančius pakabukus. Na o galiausiai, buvome pavaišinti žolelių arbata ir gardžiomis bandelėmis.
Nuoširdžiai dėkojame Tytuvėnų piligrimų centrui už įspūdžius ir pamokėles!
